Vaikui tai ne tiesiog kilimėlis. Tai upė, kurią reikia perbristi.
Vaikas ant kilimėlio nemato paprasto daikto. Jis mato upę, kurios negalima paliesti pėdomis, lavą, per kurią būtina peršokti, siūbuojantį tiltą ir saugią salą.
Tai vyksta savaime – be taisyklių ir be suaugusiųjų įsikišimo. Užtenka ant grindų padėti kelis skirtingus paviršius.
Kodėl būtent taip nutinka?
Kai daiktas neturi vienos griežtai apibrėžtos paskirties, vaikas ją sugalvoja pats. Medinė kaladėlė tampa automobiliu, antklodė – palapine, o spalvotas kilimėlis su kauburėliais – akmenimis sraunios upės viduryje.
Toks procesas vadinamas atviruoju žaidimu (open-ended play): čia nėra teisingo atsakymo, laimėtojo ar pabaigos. Vaikas pats kuria taisykles ir čia pat jas keičia.
Šeši kilimėliai – šešios skirtingos erdvės
Sudėję kilimėlius į eilę, gausite takelį. Išbarstę po kambarį – salų archipelagą. Sudėję į kvadratą – aikštę. Ta pati detalių dėžė kiekvieną kartą virsta visiškai nauju pasauliu.
Vienas kilimėlis su smailiais spygliukais tampa uola, kitas, banguotas, – vandeniu, o trečias, švelnus, – smėliu. Vaikas šiuos pavadinimus sugalvoja pats, o kitą savaitę jiems suteikia jau visai kitas reikšmes.
Kuo tai skiriasi nuo žaidimo ant plikų grindų?
Ant lygių grindų upę tenka įsivaizduoti nuo nulio. Ant sensorinio kilimėlio – ne: pėdutė iš tiesų jaučia, kad čia visai kitas paviršius. Riba tarp „saugu“ ir „nesaugu“ tampa apčiuopiama, o žaidimas – kur kas tikroviškesnis.
Būtent todėl vaikai ant sensorinių kilimėlių įsitraukia ilgiau nei ant įprastos dangos.
Kai reikia įkvėpimo
Ne visada žaidimas įsisiūbuoja iškart. Kartais užtenka duoti pirmąją užuominą: „Šis mėlynas kilimėlis – upė. Kaip persikelsi į kitą krantą?“ – ir toliau vaiko vaizduotė viską atlieka pati.
Prie rinkinių pridedame figūrų korteles su pavyzdžiais ir iliustracijomis (dinozauras, antis, kaktusas). Jos skirtos tik pradžiai, o ne aklam kopijavimui – dažniausiai jau antrasis vaiko statinys būna visiškai kitoks.
